Būna nejauku, kad vertėjas neturi savo vietos. Norėčiau, kad įstaigos būtų labiau informuotos apie mus. Pvz., mažame kabinete tenka stovėti gydytojui už nugaros ir dažnai tai kelia gydytojo susierzinimą. Arba per paskaitas būna mažos patalpos ir vertėjas turi ieškoti sau vietos. Man patinka, kad užsienyje universitetai yra informuoti apie lietuvių gestų kalbos vertėjus, o Lietuvoje vertėjas turi pristatyti dėstytojui kurčiąjį ir papasakoti apie savo darbo specifiką. Kas turėtų informuoti viešas įstaigas apie LGK vertėjus?
Į klausimą atsako Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentė Roma Klečkovskaja:
Apie vertėjų darbo specifiką turi informuoti Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacija, kuri rūpinasi Lietuvos gestų kalbos vertėjų darbo sąlygų gerinimu.
Į klausimą atsako Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentė, Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro vadovė Ramunė Leonavičienė:
Vertėjas privalo mokėti pasirinkti sau darbo vietą. Nereikia pamiršti, kad verčiama ne tik kurčiajam, bet ir girdinčiajam. Manau, kad verčiant pas gydytoją stovėti jam už nugaros, tai reiškia ignoruoti mediką. O jei kabinete dar ir seselė yra, nejaugi jai pradėjus kalbėti vertėjas bėgs jai už nugaros? Manau dėl patogios vertimui vietos ir abiem paslaugos gavėjams, ir vertėjui galima vietoje susitarti. Nereikia tikėtis, kad vertėjui darbo vietą parinks įstaigos tarnautojas. Tik pats vertėjas geriausiai matys, kurioje vietoje vertimas bus priimtiniausias abiem pusėms.
Paskaitos skaitomos ne visada mažose auditorijose, bet, jei ir taip, nemanau, kad mokymo įstaiga vien dėl vertėjo skirs didesnę auditoriją. Tada geriausia vertimui vieta – prie dėstytojo. Bet tokiu atveju geriausia susitarti dėl vietos tiek su dėstytoju, tiek su kurčiuoju.
Abejoju, kad užsienyje universitetai yra informuoti apie gestų kalbos vertėjus.
Yra susiformavusi klaidinga nuomonė, kad gestų kalbos vertėjas turi pristatyti dėstytojui kurčiąjį. Vertėjas turi tik versti. Jei pats kurčias nenori prisistatyti, nereikia už jį to daryti. O apie savo darbo specifiką vertėjas turi kalbėti. Manau, kad net jo pareigybės aprašyme tai yra numatyta.
Dėl informavimo, tai yra tiek Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos darbas, tiek ir LKD. Visai neseniai VšĮ „Surdologijos centras“ išleido informacinį lankstinuką apie gestų kalbos vertimo paslaugą. Manau, kad vertėjas gali šiuos lankstinukus padalinti tose įstaigose, kuriose susiduria su daugiausia problemų.