Kodėl žymus lituanistas Juozas Pabrėža teigia: „Lietuvoje yra ne tik lietuvių, bet ir žemaičių kalba“, o lietuvių gestų kalbos neįtraukia? Tiesiog pamiršo ar nežino apie gestų kalbą?

Šiuo atveju doc. Juozas Pabrėža, ko gero, neturėjo tikslo išvardyti, kokios kalbos vartojamos Lietuvoje, todėl negalime sakyti, kad jis pamiršo gestų kalbą, bet šį klausimą vis tiek verta aptarti.

Dėl žemaičių kalbos, nėra bendro sutarimo, ar žemaičių kalba yra atskira kalba, ar tik lietuvių kalbos tarmė, bet dauguma kalbininkų vis dėlto laiko ją lietuvių kalbos tarme. Tarmės laikymas atskira kalba yra daugiau politinis sprendimas. Tarkim, kalbininkai beveik vieningai sutaria, kad serbų, kroatų ir bosnių kalbos yra ta pati kalba, tačiau kadangi dabar tai yra atskiros valstybės, politiškai tai yra atskiros kalbos. Tad jei Žemaitija būtų atskira valstybė, tikrai sakytume, kad lietuvių kalba ir žemaičių kalba yra skirtingos kalbos.

Dėl lietuvių gestų kalbos – kitas klausimas. Iš tiesų, kai kalbama apie Lietuvoje vartojamas kalbas, lietuvių gestų kalba iki šiol labai dažnai „pamirštama“. Tam gali būti kelios priežastys.

Pirmiausia, apskritai pasaulyje gestų kalbos nebuvo laikomos kalbomis iki pat 20 a. antros pusės. Aišku, žmonės žinojo, kad kurtieji komunikuoja gestais, bet tai buvo laikoma arba primityvia komunikacijos forma, arba žodinės kalbos forma, rodomas gestais. Tik nuo 1960 m., kai pasirodė W. Stokoe (JAV) straipsnis „Gestų kalbos struktūra“, kalbininkai pamažu ėmė pripažinti, kad gestų kalbos irgi yra tikros kalbos.

Lietuvoje gestų kalbos kaip visavertės kalbos pripažinimas prasidėjo tik 21 a. pradžioje, tačiau dauguma kalbininkų ir visuomenės veikėjų šia kalba nesidomi ir nuolat apie ją pamiršta. Galima būtų galvoti, kad tai yra natūralu, nes ji yra „maža“ kalba, t. y. ja kalba palyginti mažai žmonių. Tačiau 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis daugiausia gimtakalbių kalbėtojų Lietuvoje turėjo šios kalbos (be lietuvių): rusų – daugiau kaip 200 tūkst., lenkų – 160 tūkst., baltarusių – apie 7000, ukrainiečių – apie 5300, o toliau eina romų, latvių ir kitos kalbos, turinčios 1000 ir mažiau gimtakalbių. Nors gestų kalbos kaip gimtosios beveik niekas nenurodė (kodėl taip yra, kitas klausimas, bet greičiausiai irgi pamiršo), preliminariais duomenimis gestų kalbą kaip gimtąją vartoja apie 6000-8000 asmenų, taigi, pagal gimtakalbių skaičių LGK yra 4 arba 5 vietoje (po lietuvių, rusų ir lenkų). Vadinasi, LGK tikrai nėra tokia „maža“, kad apie ją galima būtų pamiršti.

Dar svarbiau tai, kad LGK yra išskirtinai Lietuvos kalba, niekur kitur pasaulyje nevartojama, tad ji turėtų būti svarbesnė Lietuvai, nei ukrainiečių, baltarusių ar lenkų kalbos. Tačiau vėlgi – dauguma girdinčiųjų galvoja, kad gestų kalba yra tarptautinė, ir tik labai mažai kas žino, kad LGK yra atskira kalba.