Sužinojau, kad vertėjų centrai atsirado tik nuo 2001 m. Kas kurtiesiems teikė vertimo paslaugas iki tol?

Kadangi gestų kalbos vertėjo profesija visame pasaulyje skaičiuoja tik dešimtmečius, ji tikrai laikytina nauja profesija. Šiuo metu gestų kalbos vertėjais daug kur dirba kvalifikuoti, išsilavinę, t.y. baigę su gestų kalba ir vertimu susijusias studijas, asmenys. Nors iki šiol yra šalių, kur gestų kalbos vertėjo formalizavimo ir pripažinimo procesai vis dar vyksta.
O iki tol kurtiesiems tvarkyti reikalus (sąmoningai nevartojama sąvoka vertimas) padėdavo jų artimieji – vaikai, sutuoktiniai, tėvai, broliai ir seserys, giminaičiai, draugai, bendradarbiai, kaimynai – visi, kas tik mokėjo bent keletą frazių ar gestų ar buvo geriau pažįstami. Be abejo, jokios valstybės politikos apie kurčiųjų integraciją teikiant jiems vertimo paslaugas, nebuvo. Tad į viską buvo žiūrima žmoniškai, iš pagarbos ir su gailesčiu į neįgalų žmogų. Tačiau verta pastebėti, kad tuometinės LTSR kurčiųjų kombinatuose, kurčiųjų draugijoje, kurčiųjų kultūros namuose kurtieji galėdavo tikėtis komunikacinės pagalbos, kuri neretai persipindavo su socialinėms paslaugoms būdingais veiksmais – patarimu, padrąsinimu, paaiškinimu, nukreipimu ir t.t. Pramonės įmonėse, kuriose dirbo daugiau kurčiųjų, egzistavo netgi ir vertėjai-instruktoriai, pvz., septintame dešimtmetyje jų buvo iki 10. Suprantama, kad nei teorinio išmanymo apie vertimą, nei sampratos apskritai apie šią veiklą nebuvimas, lyginant su šiandiena, nekėlė didelių reikalavimų šiai veiklai. Priešingai, aplinkiniai džiaugdavosi sulaukę gestų kalbą suprantančio ir ja galinčio bendrauti žmogaus.