Mano dukra negirdi. Mes lankomės Mišiose ir man dukra sako, kad skirtingi vertėjai skirtingai verčia maldas. Ar taip gali būti?

Taip, tai yra normalu, kad skirtingi lietuvių gestų kalbos vertėjai verčia skirtingai. Taip atsitinka dėl kelių priežasčių: kiekvienose šv. Mišiose yra kintami ir nekintami tekstai. Pavyzdžiui, prie kintamų tekstų gali būti priskiriamos giesmės (jei jos yra verčiamos!), skaitiniai, Dievo Žodžio skaitymas (ištrauka iš Evangelijos), po jo einantis kunigo pamokslas, bendruomeninė malda (vadinamieji maldavimai), skelbimai.Taigi net tas pats vertėjas vis kitose šv. Mišiose susiduria su vis kitais tekstais, kurių pobūdis irgi gali skirtis – skaitinių tekstų žanras gali būti kitoks – nuo pasakojamojo tipo iki tam tikrų pamokymų ar pasvarstymų. Ir tas pats kunigas savo pamokslu gali siekti kiekvienąkart vis kitokių tikslų. Bet jei jūsų dukra yra pažengusi gestų kalbos vartotoja, gali būti, kad ji tikrai atpažįsta kažką daugiau, nei iki šiol buvo apžvelgta – tokius skirtumus atpažinti sugeba tik patys kurtieji.
Tad reiktų kalbėti apie nekintamus šv. Mišių tekstus. Prie jų priskirtini gailesčio aktas, himnai, įvairios liturginės formulės, maldos, tikėjimo išpažinimas ir kt. Čia vertėjui gali kilti didelių sunkumų ir jūsų dukra tikriausiai tai pastebi – kiekvienas iš vertėjų su jais tvarkosi gana skirtingai, ir kiekvienąkart gali sektis gana nevienodai. Yra būdas, bet kaip jau spėjome suprasti, nepraktikuojamas ir keliantis įvairių sunkumų – vertėjui versti visą laiką nekeičiant tekstų. Tik kaip žinoti, ar tinkamai juos verti? Jei egzistuotų patvirtinti tekstai gestų kalba, galima būtų juos atmintinai išmokti. Kadangi šie tekstai yra liturginiai, jie turėtų būti nekintami ir gestų kalba, vadinasi, jų ir versti į gestų kalbą bet kaip negalima. Liturginių tekstų (maldų, formulių, himnų etc.) vertimai turėtų būti tvirtinami vietinės Vyskupų konferencijos. Anksčiau tokių vertimų atitikimo lotyniškam originalui tikrinimas priklausė Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijai. Dabartinis popiežius Pranciškus pabrėžia, kad liturginių tekstų vertimas turi vadovautis trimis kriterijais – ištikimai perduoti turinį, atitikti kalbos, į kurią verčiama specifiką ir būti gerai suprantamas žmonėms, kuriems jis skirtas. Be abejo, geriausias sprendimas toks ir būtų – sudaryti kompetentingą komisiją ar darbo grupę, išversti šv. Mišių liturginius tekstus į gestų kalbą ir gauti patvirtinimą naudojimui. Toks liturginių tekstų vertimas į gestų kalbą galėtų būti viešai prieinamas kokioje nors oficialioje svetainėje ar parengtas DVD formatu. Ką daryti vėliau su tokiu vertimu – greičiausiai tuos tekstus rodyti ekrane pamaldų metu. Kadangi kai kuriuos tekstus dar kartu melsdamasi kalba ir tikinčiųjų bendruomenė, tai vertėjas tokiu atveju tampa teksto etalonu, pavyzdžiu. O kol kas bažnyčioje, tenka pripažinti, vertėjai verčia taip, kaip supranta, kaip susitaria su kunigu ir tikinčiaisiais. Tuo ir reiktų pasidžiaugti, bet ir nesustoti. Visiems būtų tik lengviau ir praktiškiau, jei minėti nekintami šv. Mišių tekstai būtų išversti į lietuvių gestų kalbą ir plačiai naudojami ten, kur toks poreikis atsiranda. Tai būtų gražus sugyvenimo, liturgijos šventimo kartu su kurčiaisiais kaip kitakalbiais, pavyzdys. Pasakytumėte, kad ir kurtieji galėtų švęsti atskirai pamaldas gestų kalba, bet aptariamos problemos esmės tai vis tiek neišspręstų. Tik nežiniai, kas turėtų imtis iniciatyvos šioje vietoje – ar pati tikinčiųjų bendruomenė, ar kunigai, o gal ir patys vertėjai galėtų pamėtėti tokią mintį?