Kurtumas yra negalė, bet kurtieji nenori būti laikomi neįgaliaisiais? Ar tai tiesa?

Kurčiųjų bendruomenę galima vertinti įvairiais aspektais, bet ryškiausią ir aktualiausią priešpriešą sudaro medicininis, arba patologinis, ir kultūrinis požiūris į kurtumą. Medicininio požiūrio šalininkai (dažniausiai tai yra girdintieji) žiūri į kurtumą kaip į didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą, kurį reikia gydyti, kitaip tariant, reikia stengtis iš kurčiojo padaryti kiek įmanoma labiau girdintį. Gydytojai kaip pagrindinę priemonę siūlo technines priemones – klausos aparatus ir kochlearinius implantus, nes kitų gydymo būdų nelabai yra. Kita priemonė, susijusi su šiuo požiūriu, bet taikoma jau ne gydytojų, o pedagogų – mokyti kurčiuosius kalbėti balsu ir skaityti iš lūpų (ir, kiek įmanoma, girdėti). Abiem atvejais pagrindinis tikslas yra padaryti kurčiąjį kuo įmanoma „normalesnį“, turint omeny, kad būti girdinčiu yra „normalu“, o kurtieji yra „nenormalūs“.

Kultūriniu požiūriu kurtumas suprantamas kaip išskirtinis bruožas, o kurtieji – kaip žmonių grupė, bendraujanti gestų kalba ir turinti savo kultūrą (arba subkultūrą). Kurtumas iš esmės nesuvokiamas kaip negalė. Daug Vakarų valstybių kurčiųjų didžiuojasi būdami šios bendruomenės nariais ir visai nenorėtų būti girdinčiaisiais. Savaime suprantama, kad pagal šį požiūrį kurtumo niekaip nereikia gydyti, bet būtina užtikrinti tam tikras sąlygas, kad kurtieji netaptų socialiai neįgalūs – gestų kalbą turėtų mokėti bent jau kurčiųjų tėvai ir mokytojai, be to, būtina garantuoti kokybiškas gestų kalbos vertimo paslaugas.

Angliškoje literatūroje, kalbant apie kurčiuosius kaip kalbinės ir kultūrinės mažumos atstovus, žodis Deaf rašomas didžiąja raide, o deaf mažąja raide žymi tiesiog stiprų klausos sutrikimą turintį asmenį. Lietuviškai pirmuoju atveju įprasta vartoti žodį kurčiasis, o antruoju atveju – kurčias.

Apie kurčiųjų kaip kalbinės mažumos sampratą plačiau kalbama čia: NUORODA.