Kokioms kalbų grupėms priklauso lietuvių gestų kalba pagal genealoginę ir pagal tipologinę kalbų klasifikaciją?

Atsako Vilniaus kolegijos pedagogikos fakulteto gestų kalbos ir gestotyros dėstytojas Mantrimas Danielius

Tipologiškai, lyginant su žodinių kalbų tipais, gestų kalbos artimiausios inkorporacinėms kalboms.

Tačiau iš tiesų visos kurčiųjų gestų kalbos priskirtinos vienam kalbų tipui, skirtingam nuo visų kitų. Amerikiečių kalbotyrininkė D. Brentari straipsnyje “Modality differences in sign language phonology and morphophonemics” nurodo pagrindinį gestų kalbų tipologinį skirtumą nuo žodinių kalbų – kad gestai dažniausiai yra vienskiemeniai, bet daugiamorfemiai, kas visai nebūdinga žodinėms kalboms. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje tokių žodžių, kurie turėtų vieną skiemenį, bet jame būtų ir šaknis, ir galūnė, yra labai mažai, tai daugiausia įvardžiai: jam, tą, šie ir kt., o vienskiemeniai gestai iš trijų morfemų išvis neįmanomi. Lietuvių gestų kalboje gestas gali būti sudarytas tik iš vieno skiemens, tačiau turėti dvi, tris ar net keturias morfemas. Pavyzdžiui, gestas DUOTI, parodytas su proforma Bc į dešinę pusę (vienas judesys, taigi, vienas skiemuo), turi tris morfemas:

(1) rankos judesys – šaknis “duoti”;

(2) plaštakos forma – morfema, žyminti, kad duodamas tokios formos daiktas (pvz. puodelis);

(3) judesio kryptis – morfema, žyminti, kam yra duodama (jeigu prieš tai tekste buvo pasakyta, kad dešinėje pusėje yra mama, tai judesys į dešinę pusę reiškia, kad puodelis duodamas mamai).

Kadangi gestų kalbų gramatika yra labai panaši, tai genealoginė jų klasifikacija daugiausia remiasi gestų lyginimu. Lietuvių gestų kalbos istorinės sąsajos su kitomis gestų kalbomis nėra tyrinėtos, tačiau akivaizdu, kad LGK turi labai daug panašių gestų su rusų gestų kalba. Tuo tarpu rusų gestų kalba istoriškai siejama su prancūzų gestų kalba. Remiantis H. Whittmann, prancūzų gestų kalbos šeimai priklauso daug Europos gestų kalbų, pavyzdžiui, danų GK, olandų GK, čekų GK, slovakų GK ir kitos. Tai susiję su prancūziškos kurčiųjų mokymo sistemos (manualinio metodo), susiformavusios 18 a. pabaigoje Paryžiaus kurčiųjų mokykloje, plėtra.