Kokią funkciją gestų kalboje atlieka lūpos? Ar jos taria žodžius?
Lietuvių gestų kalboje (LGK) lūpų judesiai yra vienas iš penkių gestą sudarančių elementų, šalia plaštakos formos (konfigūracijos), padėties (orientacijos), rodymo vietos (lokalizacijos) ir judesio. Tiek LGK, tiek kitose gestų kalbose lūpų judesiai gali būti kelių tipų: žodiniai, gestiniai, prieveiksminiai ir intonaciniai.
Žodiniai lūpų judesiai yra tokie, kai, rodant gestą, lūpomis tariama atitinkamo žodžio pradžia. Dažniausiai tai būna pirmas žodžio skiemuo (pvz., MIESTAS), tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų: pavyzdžiui, rodant gestą MOTERIS lūpomis sakoma tik m, gestas DALYVAUTI rodomas lūpomis sakant dalyv (2 skiemenys), o gestas KETURI rodomas su lūpų judesiu u (antras skiemuo).
Žodiniai lūpų judesiai būdingiausi daiktavardžiams ir skaitvardžiams. Preliminarių tyrimų duomenimis, su žodiniu lūpų judesiu rodoma daugiau kaip 90 proc. daiktavardžių ir 95 proc. skaitvardžių, tačiau tik maždaug 25 proc. būdvardžių ir įvardžių, o veiksmažodžių – mažiau nei 20 proc.
Ko gero pagrindinė žodinių lūpų judesių funkcija yra palengvinti gestų supratimą ir skirti panašius gestus. Kadangi „klausytojas“ beveik visada žiūri kalbėtojui į veidą, o rankomis rodomi gestai dažniausiai yra žemiau, tai lūpų judesys gesto supratimui tikrai yra svarbus. Be to, žodiniai lūpų judesiai dar gali atlikti šias funkcijas:
– išdviprasminimo funkcija atliekama tada, kai lūpų judesys skiria vienodos formos gestus, pavyzdžiui, BROLIS/SESUO, MUILAS/AGURKAS, AČIŪ/MASKVA, MOKYTOJAS/DĖSTYTOJAS;
– darybinė funkcija atliekama tada, kai naudojant lūpų judesį padaromas kitas gestas; dažniausiai tokiu būdu yra padaromi daiktavardžiai iš veiksmažodžių, bet tokiu atveju keičiasi ne tik lūpų judesys, bet ir judesio pobūdis – daiktavardžiai dažniausiai rodomi su trumpu kartojamu rankų judesiu ir žodiniu lūpų judesiu, šie du elementai kartu sudaro darybos morfemą. Pavyzdžiui, tokiu būdu gestas MAŠINA padarytas ir gesto VAIRUOTI, gestas SUSIRINKIMAS padarytas iš gesto SUSIRINKTI ir pan. Kitas darybos atvejis, kur darybos funkciją atlieka tik lūpų judesys (be judesio pobūdžio), yra daiktavardžių daryba iš daiktavardžių, pavyzdžiui, gestas PEDAGOGAS padarytas iš gesto MOKYTOJAS, su lūpų judesiu peda vietoj mok.
Gestiniai lūpų judesiai yra tokie, kurie nėra susiję lietuvišku žodžiu. Tai yra tam tikras gestui būdingas lūpų judesys, kurio kilmė dažnai neaiški. Dažniausi gestiniai lūpų judesiai yra pt (pavyzdžiui, DINGTI, KAD-NE, NEĮPRASTAS), u (pavyzdžiui, DAR-NE, STAŽAS, DAUG-KARTŲ ir pan.), e/n (liežuvis tarp dantų, pavyzdžiui, KREIVAS, KURČIAS, MIRTI).
Gestiniai lūpų judesiai ypač būdingi veiksmažodžiams ir būdvardžiams (daugiau kaip pusė jų rodomi su gestiniais lūpų judesiais), o daiktavardžių su jais yra tik apie 5 proc.
Pagrindinė gestinių lūpų judesių funkcija yra tokia pati, kaip ir žodinių – palengvinti gestų supratimą (kadangi žiūrima kalbėtojui į lūpas).
Šalia žodinių ir gestinių lūpų judesių dar būtina paminėti rusiškus lūpų judesius. Tai yra lūpų judesiai, atitinkantys tam tikrus rusiškus žodžius, ir pasiskolinti iš rusų gestų kalbos kartu su gestais, pavyzdžiui, APIE (rusiškas žodis o), REKOMENDUOTI (sovetovatj/советовать), KODĖL/KAM (zečem/зачем), ir daug kitų. Kol kas nėra atlikta tyrimų, tad sunku pasakyti, kiek tokių gestų yra, bet tikrai nemažai, gal keli šimtai ar net daugiau. Tiesa, ne visada lengva pasakyti, ar lūpų judesys yra rusiškas, ar lietuviškas, pavyzdžiui, SVARBU (važno/важно), NUVYKTI (ujechatj/уехать).
Įdomu, kad Lietuvos kurtieji dažniausiai rusų kalbos nemoka ir tų žodžių nežino, tačiau lūpų judesius vis tiek vartoja. Tad galima teigti, kad rusiški lūpų judesiai laikytini gestiniais, o ne žodiniais.
Prieveiksminiai ir intonaciniai lūpų judesiai, kartais dar vadinami gramatiniais, nepriklauso konkrečiam gestui, bet gali būti vartojami vietoj žodinių arba gestinių lūpų judesių, suteikiant prieveiksminę reikšmę arba perteikiant kokią nors intonaciją. Tiesa, dažniausiai kartu eina ir judesio pobūdis. Pavyzdžiui, veiksmažodis BĖGTI, kuris šiaip rodomas su žodiniu arba neutraliu lūpų judesiu, gali būti parodytas su prieveiksminiu lūpų judesiu a (pravertos lūpos), kartu su lėtesniu ir platesniu rankų judesiu, ir tai suteiks šiam gestui papildomą reikšmę smarkiai, taigi gesto reikšmė bus BĖGTI-smarkiai. Intonacinis lūpų judesys skiriasi nuo prieveiksminio tuo, kad jis nesuteikia veiksmažodžiui papildomos prieveiksminės reikšmės (t. y. nenusako, kaip atliekamas veiksmas), o perteikia kalbėtojo nuotaiką arba vertinimą. Pavyzdžiui, jei kalbėtojas rodo gestą DIRBTI papūstomis lūpomis, tai atitinka pašiepiamąją intonaciją lietuvių kalboje (“cha, atseit dirba”).
Kaip minėta, tiek prieveiksminiai, tiek intonaciniai gestų judesiai nėra susiję su vienu ar kitu gestu (kaip kad žodiniai ir gestiniai), jie gali būti vartojami su skirtingais gestais ir suteikti jiems vis tą pačią reikšmę, pavyzdžiui, jau minėtas lūpų judesys a (kartu su lėtesniu platesniu rankų judesiu) gali būti parodytas su įvairiais veiksmažodžiais ir visiems jiems suteikti reikšmę smarkiai: DIRBTI – smarkiai, RAŠYTI – smarkiai, VAGYTI – smarkiai ir pan.