Kas yra polisintetiniai gestai ir kuo jie skiriasi nuo paprastų?
Trumpai sakant, polisintetiniai gestai yra tokie gestų kalbos veiksmažodžiai, kuriuos pasidarome kalbėjimo metu, naudodami proformas. Kad būtų lengviau suprasti, ką tai reiškia, reikia pirmiausia išsiaiškinti, (1) kas yra proformos ir (2) ką reiškia pasidarome kalbėjimo metu.
Kas yra proforma?
Proforma yra motyvuota plaštakos forma, žyminti daiktą pagal jo formą arba pagal tai, kaip jis laikomas. Motyvuota reiškia, kad mes galime suprasti ir paaiškinti, kodėl gestas rodomas būtent su tokia, o ne kitokia plaštakos forma. Tarkim, jeigu jūsų paklaustų, kodėl gestas ANGLIJA rodomas su plaštakos forma N, jūs vargu ar galėtumėte paaiškinti – tiesiog tas gestas taip rodomas, ši plaštakos forma nėra motyvuota, tad tai nėra proforma. Tačiau jei paklaustų, kodėl gestas VAIRUOTI rodomas su plaštakos forma A, nesunku paaiškinti, kad taip vaizduojamas vairo laikymas, šiuo atveju plaštakos forma aiškiai motyvuota, todėl sakome, kad tai yra proforma A. Kartais plaštakos forma nėra aiškiai motyvuota, tačiau ją galime paaiškinti supratę, kaip tas gestas atsirado, pavyzdžiui, gestas NORĖTI rodomas su plaštakos forma 1 todėl, kad taip vaizduojama iš burnos tįstanti seilė. Šiuo atveju atveju galime teigti, kad istoriškai šis gestas padarytas su proforma, bet dabartinės kalbos požiūriu tai nėra proforma.
Motyvuota plaštakos forma ne visada yra proforma. Tarkim, kodėl gestas ASOCIACIJA rodomas su plaštakos forma A? Todėl, kad tai yra pirštų abėcėlės raidė, atitinkanti pirmąją šio žodžio raidę a. Šiuo atveju plaštakos forma irgi yra motyvuota, bet ji nežymi daikto, taigi, nelaikytina proforma. Tuo tarpu ta pati plaštaka A geste VAIRUOTI žymi daiktą, t. y. vairą, todėl yra proforma.
Ką reiškia „pasidarome kalbėjimo metu“?
Įdomu būtų paklausinėti kurčiųjų, kaip jie parodytų sąvoką atsitrenkti. Ko gero, dauguma negalėtų parodyti, o iškart klaustų, kas ir į ką atsitrenkė. Tai reiškia, kad gestų kalba tokio gatavo gesto neturi. Norėdamas pasakyti, kad kažkas į kažką atsitrenkė, kalbėtojas nenaudoja kokio nors gatavo gesto, bet pasidaro gestą priklausomai nuo to, kas į ką, kur ir kaip atsitrenkė, tam naudodamas proformas. Pavyzdžiui, jeigu nedidelis apvalus daiktas (tarkim, kamuoliukas) atsitrenkė į siaurą pailgą daiktą (tegu tai būna šuns koja), gestas reiškiantis atsitrenkė, bus rodomas su proformomis 4c ir 1 (pavyzdžiui, sakinyje Kamuoliukas atsitrenkė šuniui į koją), o jeigu plonas plokščias daiktas (pavyzdžiui, knyga) atsitrenkia į cilindro formos daiktą (butelį, puodelį ar dar ką nors), tuomet atsitrenkė bus rodoma su proformomis B ir Bc (pavyzdžiui, Knyga atsitrenkė į puodelį ir jį nugriovė). Tai ir reiškia, kad veiksmažodį, reiškiantį atsitrenkti, pasidarome kalbėjimo metu.
Apskritai gestai būna dviejų tipų: gatavi, nusistovėję gestai (angliškai established lexicon arba frozen signs) ir kalbėjimo metu pasidaromi gestai (angliškai productive lexicon). Pastarieji ir vadinami polisintetiniais gestais (angliškai nusistovėjusio termino nėra, jie vadinami gan įvairiai: polymorphemic signs, classifier verbs, depicting signs ir kt.; terminas polisintetiniai gestai lietuvių gestotyroje vartojamas nuo 2003 m., jis pasiskolintas iš kurčiojo švedų kalbininko Lars Vallin).
Gatavi gestai yra tie, kuriuos galime įtraukti į gestų kalbos žodyną, galima išmokti kaip gatavus gestus ir pasakyti – aš moku tokį gestą. Tačiau tokio gesto, kaip ATSITRENKTI, negalime nei išmokti, nei pateikti žodyne. Štai kodėl internetiniame gestų kalbos žodyne (http://gestai.ndt.lt) įvedę į paiešką žodį atsitrenkti, nerasime nei vieno gesto. Tad ar galime sakyti, kad gestų kalba neturi gesto, kuri reikštų atsitrenkti? Ir taip, ir ne. Gatavo gesto tokia reikšme nėra, bet yra priemonės pasidaryti begalę gestų tai reikšmei perteikti. Taigi, nors mes negalime išmokti gesto ATSITRENKTI, bet galime išmokti jį pasidaryti kiekvieną kartą, kai jo prireikia.
Polisintetinių gestų ir proformų tipai
Kalbėjimo metu dažniausiai pasidaromi dviejų tipų veiksmažodžiai, ir jiems naudojamos skirtingų tipų proformos: subjektinės ir objektinės. Be to, dar yra vienas tipas kalbėjimo metu pasidaromų gestų, kurie nelaikytini polisintetiniais. Tai daikto formą nusakantys būdvardžiai, padaromi su vaizduojamosiomis proformomis.
1) Padėties ir judėjimo veiksmažodžiai su subjektinėmis proformomis
Tai veiksmažodžiai, įvardijantys tokias sąvokas kaip gulėti, stovėti, kyšoti, skristi, plaukti, kilti, kristi ir pan. Kalbant apie daiktų padėtį ir judėjimą, daiktas yra to veiksmo atlikėjas, arba subjektas. Tokiais atvejais naudojamos proformos, kurios žymi patį judantį daiktą, pavyzdžiui, rodant gestą PR-B-knyga nukrito knygą žymi proforma B. Tokios proformos vadinamos subjektinėmis.
2) Laikymo ir manipuliavimo veiksmažodžiai su objektinėmis proformomis
Tai veiksmažodžiai, įvardijantys veiksmus, kai kalbama apie jų laikymą arba judinimą, pavyzdžiui, laikyti, paimti, duoti, įkišti, ištraukti, padėti, pakelti, o taip pat kai įvardijama, kas su tais daiktais daroma, pvz., valgyti, rašyti, piršti ir pan. Šiais atvejais daiktas yra veiksmažodžio objektas, tad naudojamos objektinės proformos. Pavyzdžiui, jei norime pasakyti Aš paėmiau knygą, naudosime objektinę proformą Bu.
3) Daikto formą nusakantys būdvardžiai su vaizduojamosiomis proformomis
Jeigu reikia nusakyti daikto formą, tuomet pasidaromas atitinkamas būdvardis su vaizduojamąja proforma. Pavyzdžiui, jei norime pasakyti, kad koks nors plokščias daiktas (pvz., mentelė) yra vienoje pusėje platesnis , o kitoje siauresnis, tai parodoma su proforma 1^, kintančia į 1u.
Šioje schemoje vaizduojama, kaip proformos gali būti naudojamos gestų kalboje (tiek lietuvių gestų kalboje, tiek kitose gestų kalbose):
