Kartais atrodo, kad vieni vertėjai labai keičia tekstą, o kiti beveik ne. Kokius pakeitimus apskritai atlieka vertėjai?

Pirmasis teorinių minčių apie vertimo principus pateikia romėnas Ciceronas. Jis rašė, kad nesistengė žodį perteikti pažodžiui, bet išlaikė išraiškos pobūdį ir visų žodžių reikšmes. Horacijus palaikė veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą, o Biblijos vertėjas, visų vertėjų globėjas šv.Jeronimas perfrazuoja Ciceroną posakiu „Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme“. Tai būtų seniausieji, ir, ko gero, iki šiol aktualūs vertimo principai.

Vėlesniuose amžiuose, kai vystėsi ir tobulėjo vertimas, formavosi pažiūros, sistemos, kas yra vertimas. Pavyzdžiui, galimi vertimo tipai pagal teksto rūšis, skaitytojo poreikius. Bandant apibrėžti, kas yra vertimo strategijos, būdai ir panašiai, yra daug painiavos, bet pagrindines procedūros (L.Pažūsis, 2014) būtų tokios: skolinimas, kalkiavimas ir pažodinis vertimas, priskiriamos tiesioginiam vertimui, bei transpozicija, moduliacija, ekvivalentiškumas, adaptacijas – netiesioginiam vertimui.

Kalbant apie veiksmus žodžio ir sakinio lygmenyje, anksčiau minėtas autorius skiria tokias perdaras: pakeitimai (gramatiniai – kalbos dalių, sakinių, žodžių tvarkos ir leksiniai), pridėjimai ir praleidimai. Dar skiriama sudėtinio pobūdžio perdara – kompensacija. Norint išsamiau susipažinti su šiomis vertimo perdaromis, siūloma pasiskaityti šias knygas: Vertimo studijų žodynas (VU) ir Kalba ir vertimas (VU, 2014).